Opartiniai atspindžiai: moterų kurtas neoficialusis opartas
Mažojoje MO muziejaus parodoje „Opartiniai atspindžiai“ pristatom ne vienos XX a. 7–8 dešimtmečiais oficialiojo dailės gyvenimo paraštėse kūrusios lietuvių menininkės darbus. Būtent dėl abstraktaus optinio meno pobūdžio, kuris buvo netoleruojamas sovietmečiu, bei menuose vyravusios hierarchinės sistemos, parodoje pristatomos moterys dirbdavo ne tokiomis svarbiomis laikytose ir mažiau prižiūrimose srityse, eksperimentavo.
Parodoje atsigręžiama į oficialaus dailės gyvenimo paraštėse avangardinį meną kūrusius dailininkus, kurie iki šiol lieka neįtraukti ir į nonkonformistinės (t. y. ideologijos nepaisančios) dailės pasakojimą. Jie dirbo kaip dizaineriai, restauratoriai, scenografai, todėl jų kūryba hierarchiškai svarbesnėse tapybos ar grafikos srityse laikyta labiau „formos eksperimentais“, „dekoratyvinėmis kompozicijomis“, o ne rimta kūryba. Tokiu būdu parodoje „Opartiniai atspindžiai“ praplečiame Lietuvos dailės istorijos pasakojimą naujais vardais.
6-ajame dešimtmetyje Vakarų dailėje išpopuliarėja opartas. Vis dėlto abstrakcijomis, įskaitant ir opartą, domėjęsi lietuvių menininkai galėjo pasirinkti tris kelius:
VIENAS Kurti tik abstrakcijas ir beveik visiškai atsiriboti nuo viešojo dailės lauko (pavyzdžiui, didžiojoje parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ pristatoma menininkė Kazimiera Zimblytė).
DU Eiti kompromisiniu keliu ir abstrakcijas kurti kaip eksperimentinę kūrybą, tuo pat metu dirbant kitose srityse, pavyzdžiui, kuriant scenografiją.
TRYS Pasirinkti dizaino specialybę, kur abstrakti forma buvo priimtina. Būtent šioje srityje darbavosi didžioji dauguma parodoje pristatomų menininkų.
Kviečiame išsamiau pažvelgti į tris menininkes, su kurių unikalia kūryba galima susipažinti parodoje!
Dalia Lidija Mataitienė
Pastebime, kad Dalios Mataitienės „Kabantis kubas“ – vienas labiausiai jums paliekančių įspūdį parodoje!
Scenografė Dalia Mataitienė pirmiausia studijavo tapybą. Tačiau greitai suprato, kad ši sritis yra labai ideologizuota ir griežtai kontroliuojama, todėl pasirinko kompromisinį kelią – perėjo į scenografijos studijas. Būtent dirbant scenografe jai buvo lengviau įgyvendinti tai, kas buvo įdomu – kurti apibendrintą vaizdą, o greta ir toliau tapyti.
1965 m. ji sukūrė kostiumus televizijos baletui „Eglė žalčių karalienė“. Pasinaudodama liaudies pasakos tema, ji žaidimą abstrakčiais ornamentais pratęsė jau tapybos kompozicijose „Eglė“ ir „Žilvinas“. Tarp daugelio menininkės sukurtų ciklų opartui artimiausią išraišką įgavo serija „Lino poema“. Ir nors sovietmečiu į parodas tokie darbai nebuvo priimami, 1973 m. surengtoje personalinėje scenografijos (!) parodoje šie darbai cenzūrai neužkliuvo. 1984 m. Mataitienė netgi buvo apdovanota LTSR valstybine premija. Menininkė suprato abstrakcijų kūrėjams taikomus apribojimus ir siekdama kūrybinės laisvės pasinaudojo pačios sistemos spragomis.
Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė
Dailininkės M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybinis laukas itin platus – nuo grafikos, tapybos iki tekstilės, batikos darbų. Parodoje esančiame linoraižinių cikle „Lino darbai senojoje Dzūkijoje“ galima pamatyti menininkės gimtosios Dzūkijos moterų kasdienę buitį, lino pluošto apdirbimo etapus. Tokia tematika sovietmečiu buvo toleruojama – ja pasinaudodama dailininkė eksperimentavo su opartu.
Dar vienas M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrinys – vandens būtybių temą atspindintis estampas „Žuvys“. Jame gausu smulkių detalių, kurios kuria įspūdį, kad viskas paveiksle gyva. Dailininkė vėlgi ieškojo erdvės ir galimybių eksperimentuoti – vengė grynosios abstrakcijos, o opartinius žaidimus integravo į vaizdinį. Pulsuojantis linijų ritmas ir hipnotizuojantis efektas atsiranda ir M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės linoraižinyje „Aguro krioklys“.
Be šių darbų, parodoje galima sutikti ir menininkės sukurtas Kauno kojinių fabriko „Cotton“ gaminių pakuotes bei Liaudies kūrybos gaminių įmonės „Minija“ suvenyrų katalogą.
Vaidilutė Grušeckaitė
Vaidilutė Grušeckaitė
Avinai, 1967
Cinkografija, 48 × 64 cm
MO muziejaus kolekcija
Gali būti, kad V. Grušeckaitės vardas taip pat nėra plačiai girdėtas, bet 1968 m ji sukūrė Lietuvos paviljono Londono prekybos ir pramogų parodos logotipą – rūtą!
V. Grušeckaitė labiausiai ir žinoma kaip grafikos dizainerė. Tačiau parodoje galima pamatyti menininkės opartinės grafikos eksperimentus. Jai būdinga oparto kūrėjų savybė – dėmesys detalėms ir visumos santykiui. Gal todėl parodoje eksponuojama kompozicija „Avinai“ – taip pat tarp lankytojų mėgstamiausiųjų.
Paroda veiks iki vasario 19 d.
Paroda „Opartiniai atspindžiai“ – tai galimybė susipažinti su pirmą kartą Lietuvoje pristatomu optinio meno poveikiu Lietuvos dailei XX a. 7–8 dešimtmečiais bei tuo metu oficialiojo dailės gyvenimo paraštėse kūrusių lietuvių menininkų – grafikų, restauratorių, scenografų – darbuose ryškėjusiais drąsiais eksperimentais.
Paroda, kuri buvo sumanyta kaip didžiąją MO muziejaus parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“ praplečiantis projektas, veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
Daugiau apie parodą
